Neseniai Indonezijoje aplinkos apsaugos grupė pastatė plastiko atliekų muziejų „3F“ (Fish Fersus Flastik), kurį sudaro daugiau nei 4000 plastiko atliekų, kad primintų žmonėms apie plastiko atliekų, teršiančių upes ir vandenynus, pavojų ir šviestų žmones, kaip sumažinti jų kiekį. Indonezijos upes teršiančio vienkartinio plastiko naudojimas. Parodoje lankytojai kviečiami tyrinėti povandeninę gyvybę ir pademonstruoti skausmą, kurį sukelia upės vagoje gyvenančios žuvys ir plastiko atliekos.
Tačiau didelio kiekio neskaidomų plastiko atliekų išmetimas ant upės kranto iš tikrųjų nėra didžiausia plastiko taršos žala. Mikroplastikai, susidarę fiziškai skaidant šias atsitiktinai išmetamas plastiko atliekas, yra plastiko taršos židinys.
Mikroplastikas yra plastiko dalelių rūšis, kurios skersmuo mažesnis nei 5 milimetrai, kurias sunku aptikti plika akimi. Šie dažnai nepastebimi reiškiniai, kadangi plastiko atliekų susidaro dideli kiekiai metai iš metų ir kas mėnesį, taip pat gerokai padaugėjo. Kai kurie iš jų netgi gali patekti į gyvūnų organizmą su vandens ištekliais ar maisto grandinėmis, o galiausiai patekti į žmogaus organizmą, O daugelis mokslinių tyrimų anksčiau pranešė apie plastiko likučių atradimą žmogaus organizme, o tai taip pat patvirtina šio pavojaus egzistavimą.
